BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

evolvente

Jei atsigręžčiau į keturis metu atgal, matyčiau ambicijų ir baimės pilną arogantišką būtybę, kuri šventai tiki, kad sunkus darbas apdovanojamas aukso medaliu, geri darbai grįžta gerais darbais, o įsimylėjimas trunka visą gyvenimą. Džiaugiuosi, kad ta arogantiška būtybė sunkiai dirbo ir negavo aukso medalio, darė gerus darbus ir sulaukė ne vieno atsakymo blogu, o įsimylėti ji nespėjo, nes iš karto pamilo. Pasaulis truputį griuvo, aplinka pasikeitė, bet meilė išliko.

Susidėliojo pamažu gyvenimo žemėlapis, kuriame tilpo siekiai, tikslai, artimieji, keleiviai ir pakeleiviai. Viskas tapo aišku ir nuoseklu: reikia mesti kauliuką ir paeiti keletą žingsnių į priekį, stengtis nežengti atgal. Tačiau ilgainiui tapo aišku, jog vienos gražiausių akimirkų yra tos, kurios nesuplanuotos, bet slapčia buvo išsvajotos. Akimirkos, kai mano žmogus paruošia netikėtą ir nenuspėjamą staigmeną, kai pražysta pamiršta gėlė, kai pakeleiviai tampa artimiausiais bendražygiais, kai „ale nekenčiamiausia persona“ išpildo tavo didžiausią akimirkos užgaidą. Dar tos akimirkos aplanko, kai naujas neišbandytas patiekalas suteikia daug laimės mano žmogui, kai nustembi pačia savimi ar kai priimtas sprendimas pasirodo esąs akivaizdžiai geriausiais. Blogiausios akimirkos yra tos, kai lauki ir tikiesi tų nesuplanuotų ir slapčia išsvajotų akimirkų. Tuomet supranti, kad tai, ką planuoji, niekada jau neatsitiks netikėtai ir neplanuotai.


Ir visgi… kartais man atrodo, kad meilė baigėsi, nes jaučiu kaip stebint savo žmogų viduje „plazdena krūva drugelių“ ar „širdis plaka smarkiau“ bei kiti epitetai, skirti apibūdinti įsimylėjėlių svaigulį. Kartais netikėtai gaunu aukso medalį, kurį priskiriu sunkiam darbui, ir kartais pasiekia tiek gerų žmonių gražių veiksmų ir darbų, malonių žodžių. Tad pasaulius iš tiesų negriuvo, jis tik neįtrauktas į sudarytą žemėlapį. O tie neįtraukti trūkumai patys gražiausi, nes jie netikėti, bet slapčia išsvajoti… Ir jiems sulaukti reikia atsiminti ambicijas, svajones ir leisti jas užpildyti baimėmis, kurios, tikiu, turėtų apsaugoti nuo arogancijos epidemijos.

Rodyk draugams

Scenoje: lapkritis

evolvente ● 2010-11-10

Atėjus lapkričiui, visuomet imdavau bambėti Alinos Orlovos dainos žodžiais: “jei jau šokti pro langą, tai tik lapkričio mėnesį”. O šiemet lapkritis atėjo irgi su jausmu, jausmu šokti, bet ne pro langą.

Be apie viską nuosekliai ir nuo pradžių.

Atėjo šiemet lapkritis saulėtai ir apsupo būtį šviesos voratinkliu, kurio viduje didžiulė scena.

Gyvenimas juk turi šitiek sinonimų, tegul šaindiena būna jo vardo “scena” ir pavardės “teatras” diena.

Atrodo, tipenu tyliai ir lėtai ta didžiule scena, grakčiai iškėlusi kaklą, lyg balerina ir, priėjusi patį vidurį, ten, kur daugiausiai saulės šviesos, kur ji pati intensyviausia, aš imu suktis.

Klasikos aidas vis intensyvėja ir intensyvėja, o aš susirandu savo atskaitos tašką, kurio dėka man neapsisuka galva ir nekrentu žemyn, atsispiriu vis stipriau ir stipriau, sukuosi vis smarkiau ir smarkiau.

Staiga bam, įsiterpia mušamasis, skelbdamas kulminaciją.

Paskutinį kartą stipriai atsispiriu ir apsisku tyloje. Šį karta apsisuku savo sielai, nes mūsų gyvenimus valdo ne kas kitas, bet dvasia.

Palengva į mane įsiskverbia tas vėjas, kuris neturi nei prdžios, nei pabaigos, tik savo sūkūrį, kurio pagautas pajunti tą džiugesį ir liūdesį, kartu sumišusius, tą jausmą, kai regi, kaip pildosi svajos, tą jausmą, kai teisybė suranda tavo sielą. Ir tai būna mirksnis vienas, visa ko vertės suvokimo mirksnis.

Tačiau jei gyvenimas - scena, dažnai joje išvysi ne vieną veiksmą.

Persikelkime į Pedro Almodovaro režisūros šedevrus (”Sugrįžimas”, “Viskas apie mano mamą”, “Pasikalbėk su ja”, “Aukšti kulniukai” ir t.t.), prisiminkime tą ispanišką kaitrą, nesuvaldomą aistrą, aštrias spalvas ir gilius jausmus.

Atsineškime tą dvasią į dviejų moterų, kadaise buvusių vieno to paties vyro, pokalbį. Tebūna tai moterys, nelaukiančios pyragaičio iš gyvenimo, bet kepančios ir tepančios tortus savo virtuvėse. Ir kartu tai tos silpnos moterys, laukiančios rūpesčio, švelnumo ir meilės iš vyro, kurio nėra šalia. Vyno sukurtoje jaukioje prieblandoje jos diskutavo apie meilę, kaip du režisieriai diskutuoja dėl tinkamo aktoriaus. Viena jų sakė, jog meilės nėra. Kita sakė, jog meilė yra. Vynas baigėsi ir klausimas taip ir liko diskutuotinas. Viena moteris, netikėjusi meile, išėjo meilės ieškoti. Kita moteris, tikėjusi meile, išėjo ieškoti paprastos draugystės. Ir toliau nebesvarbu. Nes vis dar turime atvirą klausimą.

Štai toks tas kitas veiksmas,  persmelktas Pedro Almodovaro auros.

Greta norėčiau pateikti trečiąjį, visa ko tęsinį.

Du garbaus amžiaus seneliai švenčia savo 48-ąsias vestuvių metines. Jai neseniai buvo 70metų, jam arti 75-erių. Sulaukę šios dienos vidurio, jie šventė savo dieną. Bare gulėjo senai užmirštas šompano butelis. Jį šiek tiek atlaisvinus, kamštis visu smūgiu šovė į didelę metų eilę skaičiuojantį krištolinį šviestuvą. Dalis jo pavirto laimės šukėmis, nuklojusiomis stalą ir grindis. Keldami šompano taurę už savo ir kitų, nes kitaip tie seneliai tiesiog nebemoka, laimę, jie parašė laiškus vienas kitam į ateitį. Jie rašė apie tai, kaip jaučiasi, ko tikisi, ką mąsto apie vienas kitą, apie savo vaikus, anūkus ir kaip visa tai, jų manymu bus pasikeitę po dvejų metų. Šiuos laiškus jie sudėjo į pusės litro talpo stiklainį ir “užvakavo”, taip, kaip vakuoja pomidorus žiemai, tik nekaitindami. Po dviejų metų jie atidarys tą stiklainį. Po dviejų metų sukaks 50-osios jų vestuvių sukaktuvės.

“Neskubėkit, dar pabūkit dviese,

Kol negęsta vakaro žara.

Žvaigždės dar svajonę tegul tiesia,

Tegul šildo židinio liepsna. “:

Kaip matote, atsakymas antrajam veiksmui. Palieku kad ir siaurą, bet visgi plyšį jūsų interpretacijai.

Ir pabaigai:

Tik tu pamiršk, o jei negali pamiršti, tikėk stipriau nei visi tikintieji. Biplan

Bet paklausyk, kadangi mes ne kojinės, o žmonės, tai mūsų gyvenimo tikslas nėra išlikti švariems. Troškimai - svarbiausia, ką turime, ir negalime jų visą laiką atsisakinėti. Todėl kartais verta nepamiegoti, bet įgyvendinti kokį nors troškimą. A. Baricco

Ir… mielieji, meilė yra. Jusų pačių viduje.

Ir … taip, trečiame veiksme mano seneliai.

Ačiū už dėmesį,

Labanaktis.


Rodyk draugams

You can kill the dreamer but you can’t kill the dream. Samuel Kyles

Svajonė - tai kelias, kurį nueini įrodydamas savo troškimo tikrumą ir stiprumą. Tai išbandymai, kuriuos įveiki, arba ne. Tai tie keli laimės laipteliai, kurie sukelia ambivalentiškus jausmus.  Jei tik pasiseks, būsi arčiau vienu sprindžiu, o jei ne - būsi vienu sprindžiu toliau.

Atrodo, logika paprasta: į priekį, visuomet į priekį ir tik į priekį.

Tikrai?

Kartą paslydus, galvą pakelti sunkiau. Ir grimzti giliai į vidų, leidiesi į kelionę, kuri atneša galią ir meilę, anot Rytų išminčiaus.

Ir štai iškyla didžiulė rizika: tapti gidu savo paties muziejuje.

Mielieji, pažadu, šiemet nebesakysiu: “Ir jei šokti pro langą, tai tik lapkričio mėnesį.”

Metu gido darbą savo muziejuje.

Nes jam nereikia gido. Viskas atsispindi akyse.

Su meile ir pagarba,

Į priekį

P.S. Never lose a sense of wonder

Rodyk draugams

minties rasa

evolvente ● 2010-10-01

Mintys -  lyg meldai pelkėtame ežere - pabiros, viena nuo kitos nepriklausomos.

Visų pirma, jau spalis. Taip, tai jokia naujiena. Tai faktas. Jis man reiškia tiek daug. Keistas jausmas viduje, lyg šio laiko būčiau laukusi visus savo 20 gyvenimo metų. Einu gatve ir jaučiuosi lyg pelenė savo baliuje. Aplinkui tiek pasakiškų medžių, moliūgus primenančių, šitiek daug ponų ir ponių, jie visi tokie gražūs. Atrodo, beliko praverti didelias, sunkias paauksuotas duris ir nepamiršti pamesti kurpaitę. Juk visi laukiame šios gražios kulminacijos.

Antra, aš pavargau galvoti, jog negalvočiau. Viena mintis seka kitą, o aš nuolat sau sakau tik viena: “Ne, stop”. Užtenka praeiti keletui sekundžių ir net nepajuntu, kaip einu gatve, slystu savo mažu kulniuku šlapiais rudeniniais lapais, ir šnekuosi su savimi, lyg kažkas eitų šalia manęs. Tada aš imu dainuoti. Po kelių sekundžių aš ir vėl suprantu, jog dainuoju ir regiu tai, nuo ko baidausi. Juokinga, lyg iš Tom Waits dainos:

“Well I hope that I don’t fall in love with you
‘Cause falling in love just makes me blue,
Well the music plays and you display your heart for me to see,
I had a beer and now I hear you calling out for me
And I hope that I don’t fall in love with you.
Well the room is crowded, there’s people everywhere
And I wonder, should I offer you a chair?
Well if you sit down with this old clown, take that frown and break it,
Before the evening’s gone away, I think that we could make it,
And I hope that I don’t fall in love with you.
I can see that you are lonesome just like me, and it being late,
You’d like some some company,
Well I’ve had two, I look at you, and you look back at me,
The guy you’re with has up and split, the chair next to you’s free,
And I hope that you don’t fall in love with me.
And I hope that you don’t fall in love with me.
Now it’s closing time, the music’s fading out
Last call for drinks, I’ll have another stout.
Turn around to look at you, you’re nowhere to be found,
I search the place for your lost face, guess I’ll have another round
And I think that I just fell in love with you.”

O trečia, ketvirta ir penkta ir n-ta - ta minčių rasa, kuri manyje virsta į žydrą ir skaidrų vandenyną.

Rodyk draugams


Man ruduo yra metų laikas, kurio metu visi jausmai, dideli ir maži, laužo kaulus. Vasaromis aš visuomet jausmo ieškau, o  rudenį jis netikėtai ateina ir įauga į mane. Tuomet mes kartu su tuo jausmu gyvename. Kartais išgyvename kartu ir ištisus metus.

Šis ruduo prasidėjo anksčiau, man nereikėjo jo laukti. Vieną rytą atsibudau ir supratau, jog jausmas atėjo. Tas rudens jausmas atėjo ir apsigyveno manyje. Katedros varpai muša Jazzu melodijas, Universiteto senasis ansamblis žydro žydro dangaus fone ir saulė, saulė šviečia man kelią, kertant tą lemtingąjį Skapo skersgatvį.  Pilies gatvėje kvepia įvairių rūšių Latte, darganom popietėm, saulėtais vakarais ir rūko apgaubtais rytais. Pro rūką rytais ateina šaltis, bet savo tikslo nepasiekia, jis lieka rūke. Kai paisibaigs ruduo, šaltis ateis. Nes nebebus to rūko, kuris mus saugo. Šaltis taps draugu, dalimi mūsų pačių, kas visai nebus baisu, bet, priešingai, žavu.

Miesčionė. Pripažįstu, aš esu miesčionė. Bet taip be proto myliu kaimą. Pirma pajauta rudens man visuomet bus rausva šermukšnio uoga. Pirmąją mačiau dar Vengrijoje, galbūt prieš mėnesį. Ir visai neliūdėjau, jog migti ruošiasi rugpjūtis.

O koks didelis ir gražus įspūdis giliai man į širdį įsmigo, kai Anykščiuose, netoli Laimės žiburio, šermukšnių alėja žymėjo taką. Niekad nemačiau gražesnio tako. Ir kelio gražesnio, nei Anykščių medžių, berods, gluosnių, alėjos, gaubiančios plačią kelio juostą, neregėjau. O ir patys Anykščiai man permainų miestas. Matau aš šį miestą pavasarį arba ateinant rudeniui. Tiesa, kartą mačiau ir žiemą, bet ne ką teprisimenu. Bet visad mano pasaulis, kaip ir Anykščiai, gyvena permainomis. Tai tik viena iš priežasčių, kodėl Anykščiai man permainų miestas, nes kitų priežasčių aš paaiškinti žodžiu negaliu.

Dažnai, taip dažnai, kai tik lieku viena su savimi: sausakimšame autobuse, pilnoje auditorijoje studentų, kelios minutės prieš užmingant nakčiai, aš pagalvoju: Ar tai mano gyvenimas? Ar tai aš?

Atsakau sau vienu žodžiu : Tai ruduo.

Tomis akimirkomis aš pajuntu, kaip tik neseniai išslydusi žemė, uždavus klausimą, sugrįžta po kojomis, pateikus atsakymą. Galbūt labai daug dalykų, kurie vyskta, man nėra suvokiami. Labai didelis minčių srautas sugrįžta kelių metų svajonių pavidalu. Taip, tai turėtų būti baugu. Nes žmogus krenta ir keliasi. Bet kai žmogus nukrenta ir atsistoja, jis tuomet eina. Atsargiai.

Tiesa, kol nepamiršau Anykščių. Gerai žinoma legenda apie Laimės žiburį. Klausit, ar patikėjau?

Taip, patikėjau. Aš, kaip Radauskas, pasauliu netikiu, bet pasaka tikiu.

Užlipau visus laiptelius. Apie vieną galvodama. Vieno trokšdama. Ir tai buvo taip tvirta ir stipru. Neatsigręžusi paliečiau vartus. Man rodės, jog tas prisilietimas buvo lyg bangų mūšos plakimąsis į uolą  visa vidine jūros jėga.


Nes tai, kas suartina, kas sujungia, kas riša yra tas Gordijo mazgas, kurio du žmonės niekad išpainioti nenorės, nes patys, savo laisva valia jį surišo. Kitiems kažkodėl tai kliudo. Kol Gordijo mazgas pavirsta vientisa sija, sujungianti žmonių likimus.

Gerbiama Salomėja Nėris rašė: “…iš pasakų tikėjome daug ką, šiandien gyvenime tai jaučiam… “

Ir tai  tiek mažai apie tai, ką norėčiau išreikšti žodžiais, bet kartu tai apima viską.

su ramybe,

mielieji

Rodyk draugams

Už kantrybę bus atlyginta. Man taip sakė visi mano mylimi poetai. O aš tikėjau labai silpnai. Dažniau tyliai sau kartojau J.Vaičiūnaitės burtažodį, kuris turėjo būti vaistas sielos žaizdoms gyti: “Tu viską pakelsi ant savo trapių pečių”. Stovėdavau apsupty minios žmonių, stebėdavau mano asmeninę neteisybę ir kabindavausi vidinių sielos eilių. O tada ateidavo tas jausmas, jog kažkas stipriai sugriebia už riešo ir sako: “Palauk, už kantrybę bus atlyginta.”Ir tuomet aš įsimaišydavau į minią.

Jei manęs paklaustumėte, ar dabar tikiu, aš nieko neatsakysiu. Tikėjimas yra mano paslaptis, kurią saugosiu giliai savyje. Net jei tikiu, tai tik akys kitaip žibės ir ne kiekvienas tai pastebės.

Kai mąstau apie tai, kiek daug visko per pastarąjį laiko buvo, aš pametu save savyje. Kai atsistoju šalia savęs prieš mėnesį laiko ir atsistoju dabar, matau dvi skirtingas asmenybes. Galbūt per drąsiai aš šneku. Tuomet atsiprašau, bet noriu vadinti asmenybe. Pirmoji mergina kovoje už būvį minioje laimėtų bronzą, jei tik tiek pritemptų. Antroji mergina laimėtų sidabrą. Kodėl ne auksą? Nes aš dar nelaimėjau prieš savo būvį.

Kiekvieno žmogaus gyvenime kiekviename egzistencijos ar gyvenimo, jei jau švaistytis drąsiais žodžiais, laikotarpyje esti žmonių, kurie kažkokiu nepaaiškinamu būdu veda į priekį, kai pats svyra atgal. Aš nuolat kabinausi savo į priekį vedančio žmogaus. Bet nesenai taip nutiko, kad mano žmogus atėjo už manęs užsikabinti. Po šitiek laiko.  Aš netikėjau, kad tai patirsiu. Ir tas užsikabinimas visai nebuvo pagalbos šauksmas. Ne, tai buvo kita. Ir tai buvo man.

Visada mėgau pasakas. Pasakas su laimingomis pabaigomis. Ir man pasekė pasaką. Tiesa, pabaiga jos nežinia, ar laiminga. Bet pradžios nežino pabaigų. O visa kita yra migla, kurios aš nesuprantu, bet ji apsupo visą mane. Tuomet, kai aš girdžiu muziką. Tą muziką, kurios kitos jau nebeklausau. Migla kiekvieną kartą pasižiūrėjus į veidrodį, migla prisiminimuose, sapnuose ir net mintyse. Tai pasaka, kurioje vieną pagrindinių vaidmenų turėčiau vaidinti aš.  Bet aš pasimečiau tarp realybės ir pasakos, nuoširdžiai.

Pasaulyje vyksta keisti dalykai. Galbūt tai žvaigždžių lietus. Vėjai pučia labai stiprūs, su šaknimis traukia geluonis. O ateities dulkės pranašystėmis atsklinda iš pačio balandžio mėnesio, neaplenkdamos liepos. Ir spurda, ir spurdu, ir spurdėsiu, nes dabar jau tuo tikėsiu.

Jei jau tai minčių kratinys, tai noriu pakratyti iš esmės. Uždėti kratiniui paksutinį akcentą, o nelaimingai užklydusiam skaitytojui nukirpti bet kokią, kad ir menkiausią užsimezgusią siužeto liniją.

Išvažiuoju.

Išvažiuoju iš tikrųjų. Tačiau tame viename žodyje daugiau prasmių.

Kiekviena kelionė yra kartu kelionė savyje. Kiekviena atrasta vieta yra kartu atrastas lobis savyje. Kiekvieną kartą išvykdamas kažką palieki, o grįžęs tai randi arba ne. Aš miglą pasiimu su savimi. Jei ji mano, ji sugrįš, jei ne - pasieks tą, kas jos savininkas. Palieku chaosą, dailų, gražų, mielą, skausmingą, graudų, liūdną, bet mylimą ir savą. Liūdžiu, dalies jo nerasiu. Bet jo vietoje atsivešiu naują gyventoją savo sieloje. Galbūt tai bus ramybė.

Lyg Juozapota dabar šaukčiau: “Kiek daug ponų, kokie visi gražūs.” Ir visus jus, ponai ir ponios, norėčiau rasti. Juk tai taip brangu.

Tik tegu pučia permainų vėjai.

Labai prašau.

Pažadu. Rašysiu.

Rodyk draugams

Šiandiena norėčiau truputį garsiai pamąstyti. Ne, aš nešnekėsiu. Aš tieisog rašysiu, kaip darau nuo pat penktos klasės savo spalvotuose, storuose ir plonuose sąsiuviniuose ar užrašų knygutėse. Visos mintys ilsisi ir miega popieriaus puslapiuose, kuriuose šį kartą pritrūkau vietos.

Šiandiena buvo labai keista diena.

Rytą pabudus dar jaučiau vakarykštį pyktį, lyg mirusios odos pluoštą, besiritinėjanį mano kūnu. Rytas nebuvo nei gražus, nei bjaurus. Džiugino sesers buvimas šalia. Senai kažkas iš to paties kūno ir kraujo miegojo greta ir , nuoširdžiai tikiu, sapnavo pačius gražiausius ir saldžiausius sapnus.

Tais rytais, kai pabundu ne savo noru, aš visad pagalvoju, jog ateis mano rytas. Pateiksiu mano ryto apibrėžimą. Tai toks paros metas, kai aš atsibundu pati, išsitiesiu, pasirąžau, tada pajuntu švelnų patalynės prisilietimą prie kojų. Iš tos palaimos iškišu savo pėdas. Tuomet galiu nusišypsoti. Šypsena - tarsi bilietas į palaimingą rytą be skubėjimo. Po šio ritualo lėtai išlipu iš lovos, nepriklausomai nuo metų laiko, užsimetu lengvą šilkinį tamsiai mėlyną chalatą ir einu išsivirti kavos. Apsilankymas vonioje ar pusryčiai visai nevaidina jokio vaidmens trumpametražėje mano laimės akimirkoje ryte.

Aš tiesiog būnu pati sau su savimi. Po kurio laiko prie manęs prisijungia kava. Tuomet mudvi lėta atitraukiame žaliuzes ir, jei tai vasara, atidarome langą ir stebime gyvenimą iš aštunto aukšto. Tuomet aš palieku kavą ant palanngės, o pati įjungiu muziką. Kambarį užpildo švelni melodija, muzika pakvimpa kava ir ramybe, o aš prisipildau keista vidine energija, kurią įsivaizduoju esant trumpametraže mano laime.[Tokie rytai būna du kartus per metus. ]

Tačiau šįryt tai nebuvo tas rytas. Šis rytas buvo vienas iš daugelio: persmelktas skubėjimo, nesavas ir pradėtas nuo telefono skambučio.

Po nesavo ryto sekė kupina emocijų diena. Jei reikėtų piešti savo emociją ar emocijas, aš palikčiau baltą lapą. Ne todėl, kad jausčiausi tokia balta. Priešingai. Palikčiau baltą spalvą, nes ji atspindi visas kitas spalvas. O mano emocijos visos perėjo per mane, tačiau manyje neliko. Kiekvienam šalia buvusiam, daiktui ar žmogui, aš viską viską padalinau: truputį laimės, truputį džiaugsmo ir galbūt kažkam buvo gera mano pasauly, kažkam pykčio, kažkam liūdesio, aš dėl to giliai atsiprašau. Galbūt kažkam kliuvo ir švelnumo, ir meilės, jei tik žmones aplink mane dar gali tai užkliudyti, stebuklu palaikyčiau, jei juose tai pasiliktų ilgiau.

Keistumas nutiko jau visai vakarop. Tai viena iš autobuso stotelių istorijų, kai susitinka  du mažai pažįstami, beveik nepažįstami žmonės ir diskutuoja apie filosofiją, psichologiją, politologiją, tačiau iš tikrųjų apie savo keistus ir nesuprantamus gyvenimus, kuriuose daugybė įžvalgų, kurios neturi akcento pabaigai, todėl niekados nesibaigia. Kai šneku tokiomis temomis, visada jaučiuosi taip, lyg matyčiau save iš šono ir galvočiau, jog iš visos šnekos, tai aš labai gražiai gestikulioju savo pirštų galiukais, o tiksliau nagais, kurių neturiu.

Ir akimirką aš visgi pajutau keistą jausmą, jog esu ta mergina, apie kurią kažkas pagalvoja užmigdamas. Užsimerkia i mato moterį ilga suknele, besidraikančia vėjyje, plačia skrybėle, iš kurios matyti rimties kupinas veidas ir gilios akys.

Labanaktis, mielieji.

Tikiuosi, jūs man tapsite mano mielieji. Kaip popieriaus puslapiai, kurie ilsisi ir miega. Tikiuosi, ramiai.

Rodyk draugams

Iš mano apatinio stalčiaus šiandiena nesavu balsu šaukia Erich Fromm “Menas mylėti”. Prieinu arčiau ir imu šaukti drauge. Mudu abudu taip deram: vienas paisto apie meilę, o kitas, t.y.aš, trokšta mylėti. Vienas švaistosi sparnuota išmintim, kaip kad “Plojame visą laiką abiem rankomis.”, o kitas, t.y.aš, skalauja karčiu “Cinzano” žaizdas, to gražaus meno paliktas.

—-Akimirką susimąstau:

Ar tai tikrai žaizdos? Galbūt tai tik bloga nuotaika? Nemiga? Ta pati sesija?

—-Po kelių minučių suprantu:

Ne, tave iš tiesų vedžiojo už nosies: tu kepei pyragus, būrei laimingą ateitį, bandei išrasti eliksyrą senoms žaizdoms, glostinėjai tariamai skaudamas vietas, giliai tikėjai visu sakralumu, kai gražiai iš šalies sužinojai, jog esi ant scenos, esi teatre ir greitai reikės eiti nuslenkti visiems žiūrovams.

—-
Staiga ateina suvokimas:

Juk nieko, net ir maldos čia nieko vertos. Tuščia tuščia tuščia.

—-

Tad meilė, tas didis menas, kartais kiču apsirėdęs, suka pasaulį aplink savo ašį.

Prašau, pasuki manąją.

Likau be vilties sąstingio taške. Ir menas tampa ne skęstančiam šiaudu, bet tas sūkurys, traukiantis gilyn paskui.

Rodyk draugams

Laiškai tylai

evolvente ● 2009-06-14

Piešiu danguje tavo šiek tiek primerktas, lyg palaimos pilnas, akis, giliai savy kaitrias liepsnas saugančias. Sakralus spindesys tavo vidaus buvo mano saulė ir giedras dangus, džiaugsmas ir palaima, ramybė ir tikėjimas. Išmokei jausti didelius dalykus slapčia ir savyje, išmokei tylėti, kai norisi rėkte rėkti stogams, langams, durims ir už jų slypintiems apie tai, kas tik mudviejų išpažinta. Badau orą pirštu tavo kvapo dažniu,  vis siekiu išgauti tą troškulį paryčių. Aš nežinau, ką tu nešiojiesi savyje: mano žodžius, liūdesį, džiaugsmą, jausmą, tiek savo, tiek mano, ar savo laisvę. Mielas mano, tu nebijoki, kas buvo absoliutu, tas ir liks tokiu. Tik tu, būk geras, tu nepasilik kanarėle savo paties narve. Toks žavus, toks įstabus tavo vidus, gilumoje slepiamas,tik vos retkarčiais blyksniais apšviečiantis tavo kelią į laimę, kurios taip bijai. Jaučiu, jog bėgi savo baimės vedamas. Mielasai, nors vieną kartą pažadink savo valią ir pajusk, jog iš tiesų tu ne vienas. Tyla reiškia ne tik laukimą ar supratimą, bet ir buvimą drauge.Vis sunkiau ir sunkiau man tylėti, suku akis į saulę. Galbūt ir tu ten ieškai atsakymo, kaip aš stiprybės.


Kiekviena diena prasideda ir baigiasi malda apie tave. [Atleisk, šiandiena negaliu tau suteikti didžiosios T].


Rodyk draugams

Kiek daug, kiek neišmatuojamai daug pasaulių slepi savyje. Aš sėdžiu lyg styga, nejudri styga, nes bijau sudrumsti tylą tavo akių dykumoje. O ten tiek daug miražų ir kalnų, druskos ežerų ir smėlio audrų. Kaip žavu, tu net neišmanai, kaip man tai brangu. Ak, būki geras, leiski išgyventi tą alinantį karštį dienų, stingdantį šaltį naktų!

Rodyk draugams