BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

evolvente

“prieš”, nes “po” bus per vėlu

evolvente ● 2010-08-05

Šiandiena norėčiau truputį garsiai pamąstyti. Ne, aš nešnekėsiu. Aš tieisog rašysiu, kaip darau nuo pat penktos klasės savo spalvotuose, storuose ir plonuose sąsiuviniuose ar užrašų knygutėse. Visos mintys ilsisi ir miega popieriaus puslapiuose, kuriuose šį kartą pritrūkau vietos.

Šiandiena buvo labai keista diena.

Rytą pabudus dar jaučiau vakarykštį pyktį, lyg mirusios odos pluoštą, besiritinėjanį mano kūnu. Rytas nebuvo nei gražus, nei bjaurus. Džiugino sesers buvimas šalia. Senai kažkas iš to paties kūno ir kraujo miegojo greta ir , nuoširdžiai tikiu, sapnavo pačius gražiausius ir saldžiausius sapnus.

Tais rytais, kai pabundu ne savo noru, aš visad pagalvoju, jog ateis mano rytas. Pateiksiu mano ryto apibrėžimą. Tai toks paros metas, kai aš atsibundu pati, išsitiesiu, pasirąžau, tada pajuntu švelnų patalynės prisilietimą prie kojų. Iš tos palaimos iškišu savo pėdas. Tuomet galiu nusišypsoti. Šypsena - tarsi bilietas į palaimingą rytą be skubėjimo. Po šio ritualo lėtai išlipu iš lovos, nepriklausomai nuo metų laiko, užsimetu lengvą šilkinį tamsiai mėlyną chalatą ir einu išsivirti kavos. Apsilankymas vonioje ar pusryčiai visai nevaidina jokio vaidmens trumpametražėje mano laimės akimirkoje ryte.

Aš tiesiog būnu pati sau su savimi. Po kurio laiko prie manęs prisijungia kava. Tuomet mudvi lėta atitraukiame žaliuzes ir, jei tai vasara, atidarome langą ir stebime gyvenimą iš aštunto aukšto. Tuomet aš palieku kavą ant palanngės, o pati įjungiu muziką. Kambarį užpildo švelni melodija, muzika pakvimpa kava ir ramybe, o aš prisipildau keista vidine energija, kurią įsivaizduoju esant trumpametraže mano laime.[Tokie rytai būna du kartus per metus. ]

Tačiau šįryt tai nebuvo tas rytas. Šis rytas buvo vienas iš daugelio: persmelktas skubėjimo, nesavas ir pradėtas nuo telefono skambučio.

Po nesavo ryto sekė kupina emocijų diena. Jei reikėtų piešti savo emociją ar emocijas, aš palikčiau baltą lapą. Ne todėl, kad jausčiausi tokia balta. Priešingai. Palikčiau baltą spalvą, nes ji atspindi visas kitas spalvas. O mano emocijos visos perėjo per mane, tačiau manyje neliko. Kiekvienam šalia buvusiam, daiktui ar žmogui, aš viską viską padalinau: truputį laimės, truputį džiaugsmo ir galbūt kažkam buvo gera mano pasauly, kažkam pykčio, kažkam liūdesio, aš dėl to giliai atsiprašau. Galbūt kažkam kliuvo ir švelnumo, ir meilės, jei tik žmones aplink mane dar gali tai užkliudyti, stebuklu palaikyčiau, jei juose tai pasiliktų ilgiau.

Keistumas nutiko jau visai vakarop. Tai viena iš autobuso stotelių istorijų, kai susitinka  du mažai pažįstami, beveik nepažįstami žmonės ir diskutuoja apie filosofiją, psichologiją, politologiją, tačiau iš tikrųjų apie savo keistus ir nesuprantamus gyvenimus, kuriuose daugybė įžvalgų, kurios neturi akcento pabaigai, todėl niekados nesibaigia. Kai šneku tokiomis temomis, visada jaučiuosi taip, lyg matyčiau save iš šono ir galvočiau, jog iš visos šnekos, tai aš labai gražiai gestikulioju savo pirštų galiukais, o tiksliau nagais, kurių neturiu.

Ir akimirką aš visgi pajutau keistą jausmą, jog esu ta mergina, apie kurią kažkas pagalvoja užmigdamas. Užsimerkia i mato moterį ilga suknele, besidraikančia vėjyje, plačia skrybėle, iš kurios matyti rimties kupinas veidas ir gilios akys.

Labanaktis, mielieji.

Tikiuosi, jūs man tapsite mano mielieji. Kaip popieriaus puslapiai, kurie ilsisi ir miega. Tikiuosi, ramiai.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (0) : "“prieš”, nes “po” bus per vėlu"

Rašyti komentarą