BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

evolvente

“keep moving”, -sako.

evolvente ● 2010-08-14

Už kantrybę bus atlyginta. Man taip sakė visi mano mylimi poetai. O aš tikėjau labai silpnai. Dažniau tyliai sau kartojau J.Vaičiūnaitės burtažodį, kuris turėjo būti vaistas sielos žaizdoms gyti: “Tu viską pakelsi ant savo trapių pečių”. Stovėdavau apsupty minios žmonių, stebėdavau mano asmeninę neteisybę ir kabindavausi vidinių sielos eilių. O tada ateidavo tas jausmas, jog kažkas stipriai sugriebia už riešo ir sako: “Palauk, už kantrybę bus atlyginta.”Ir tuomet aš įsimaišydavau į minią.

Jei manęs paklaustumėte, ar dabar tikiu, aš nieko neatsakysiu. Tikėjimas yra mano paslaptis, kurią saugosiu giliai savyje. Net jei tikiu, tai tik akys kitaip žibės ir ne kiekvienas tai pastebės.

Kai mąstau apie tai, kiek daug visko per pastarąjį laiko buvo, aš pametu save savyje. Kai atsistoju šalia savęs prieš mėnesį laiko ir atsistoju dabar, matau dvi skirtingas asmenybes. Galbūt per drąsiai aš šneku. Tuomet atsiprašau, bet noriu vadinti asmenybe. Pirmoji mergina kovoje už būvį minioje laimėtų bronzą, jei tik tiek pritemptų. Antroji mergina laimėtų sidabrą. Kodėl ne auksą? Nes aš dar nelaimėjau prieš savo būvį.

Kiekvieno žmogaus gyvenime kiekviename egzistencijos ar gyvenimo, jei jau švaistytis drąsiais žodžiais, laikotarpyje esti žmonių, kurie kažkokiu nepaaiškinamu būdu veda į priekį, kai pats svyra atgal. Aš nuolat kabinausi savo į priekį vedančio žmogaus. Bet nesenai taip nutiko, kad mano žmogus atėjo už manęs užsikabinti. Po šitiek laiko.  Aš netikėjau, kad tai patirsiu. Ir tas užsikabinimas visai nebuvo pagalbos šauksmas. Ne, tai buvo kita. Ir tai buvo man.

Visada mėgau pasakas. Pasakas su laimingomis pabaigomis. Ir man pasekė pasaką. Tiesa, pabaiga jos nežinia, ar laiminga. Bet pradžios nežino pabaigų. O visa kita yra migla, kurios aš nesuprantu, bet ji apsupo visą mane. Tuomet, kai aš girdžiu muziką. Tą muziką, kurios kitos jau nebeklausau. Migla kiekvieną kartą pasižiūrėjus į veidrodį, migla prisiminimuose, sapnuose ir net mintyse. Tai pasaka, kurioje vieną pagrindinių vaidmenų turėčiau vaidinti aš.  Bet aš pasimečiau tarp realybės ir pasakos, nuoširdžiai.

Pasaulyje vyksta keisti dalykai. Galbūt tai žvaigždžių lietus. Vėjai pučia labai stiprūs, su šaknimis traukia geluonis. O ateities dulkės pranašystėmis atsklinda iš pačio balandžio mėnesio, neaplenkdamos liepos. Ir spurda, ir spurdu, ir spurdėsiu, nes dabar jau tuo tikėsiu.

Jei jau tai minčių kratinys, tai noriu pakratyti iš esmės. Uždėti kratiniui paksutinį akcentą, o nelaimingai užklydusiam skaitytojui nukirpti bet kokią, kad ir menkiausią užsimezgusią siužeto liniją.

Išvažiuoju.

Išvažiuoju iš tikrųjų. Tačiau tame viename žodyje daugiau prasmių.

Kiekviena kelionė yra kartu kelionė savyje. Kiekviena atrasta vieta yra kartu atrastas lobis savyje. Kiekvieną kartą išvykdamas kažką palieki, o grįžęs tai randi arba ne. Aš miglą pasiimu su savimi. Jei ji mano, ji sugrįš, jei ne - pasieks tą, kas jos savininkas. Palieku chaosą, dailų, gražų, mielą, skausmingą, graudų, liūdną, bet mylimą ir savą. Liūdžiu, dalies jo nerasiu. Bet jo vietoje atsivešiu naują gyventoją savo sieloje. Galbūt tai bus ramybė.

Lyg Juozapota dabar šaukčiau: “Kiek daug ponų, kokie visi gražūs.” Ir visus jus, ponai ir ponios, norėčiau rasti. Juk tai taip brangu.

Tik tegu pučia permainų vėjai.

Labai prašau.

Pažadu. Rašysiu.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (0) : "“keep moving”, -sako."

Rašyti komentarą