BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

evolvente

nagrinėjant rugsėjo daugiskaitą

evolvente ● 2010-09-08


Man ruduo yra metų laikas, kurio metu visi jausmai, dideli ir maži, laužo kaulus. Vasaromis aš visuomet jausmo ieškau, o  rudenį jis netikėtai ateina ir įauga į mane. Tuomet mes kartu su tuo jausmu gyvename. Kartais išgyvename kartu ir ištisus metus.

Šis ruduo prasidėjo anksčiau, man nereikėjo jo laukti. Vieną rytą atsibudau ir supratau, jog jausmas atėjo. Tas rudens jausmas atėjo ir apsigyveno manyje. Katedros varpai muša Jazzu melodijas, Universiteto senasis ansamblis žydro žydro dangaus fone ir saulė, saulė šviečia man kelią, kertant tą lemtingąjį Skapo skersgatvį.  Pilies gatvėje kvepia įvairių rūšių Latte, darganom popietėm, saulėtais vakarais ir rūko apgaubtais rytais. Pro rūką rytais ateina šaltis, bet savo tikslo nepasiekia, jis lieka rūke. Kai paisibaigs ruduo, šaltis ateis. Nes nebebus to rūko, kuris mus saugo. Šaltis taps draugu, dalimi mūsų pačių, kas visai nebus baisu, bet, priešingai, žavu.

Miesčionė. Pripažįstu, aš esu miesčionė. Bet taip be proto myliu kaimą. Pirma pajauta rudens man visuomet bus rausva šermukšnio uoga. Pirmąją mačiau dar Vengrijoje, galbūt prieš mėnesį. Ir visai neliūdėjau, jog migti ruošiasi rugpjūtis.

O koks didelis ir gražus įspūdis giliai man į širdį įsmigo, kai Anykščiuose, netoli Laimės žiburio, šermukšnių alėja žymėjo taką. Niekad nemačiau gražesnio tako. Ir kelio gražesnio, nei Anykščių medžių, berods, gluosnių, alėjos, gaubiančios plačią kelio juostą, neregėjau. O ir patys Anykščiai man permainų miestas. Matau aš šį miestą pavasarį arba ateinant rudeniui. Tiesa, kartą mačiau ir žiemą, bet ne ką teprisimenu. Bet visad mano pasaulis, kaip ir Anykščiai, gyvena permainomis. Tai tik viena iš priežasčių, kodėl Anykščiai man permainų miestas, nes kitų priežasčių aš paaiškinti žodžiu negaliu.

Dažnai, taip dažnai, kai tik lieku viena su savimi: sausakimšame autobuse, pilnoje auditorijoje studentų, kelios minutės prieš užmingant nakčiai, aš pagalvoju: Ar tai mano gyvenimas? Ar tai aš?

Atsakau sau vienu žodžiu : Tai ruduo.

Tomis akimirkomis aš pajuntu, kaip tik neseniai išslydusi žemė, uždavus klausimą, sugrįžta po kojomis, pateikus atsakymą. Galbūt labai daug dalykų, kurie vyskta, man nėra suvokiami. Labai didelis minčių srautas sugrįžta kelių metų svajonių pavidalu. Taip, tai turėtų būti baugu. Nes žmogus krenta ir keliasi. Bet kai žmogus nukrenta ir atsistoja, jis tuomet eina. Atsargiai.

Tiesa, kol nepamiršau Anykščių. Gerai žinoma legenda apie Laimės žiburį. Klausit, ar patikėjau?

Taip, patikėjau. Aš, kaip Radauskas, pasauliu netikiu, bet pasaka tikiu.

Užlipau visus laiptelius. Apie vieną galvodama. Vieno trokšdama. Ir tai buvo taip tvirta ir stipru. Neatsigręžusi paliečiau vartus. Man rodės, jog tas prisilietimas buvo lyg bangų mūšos plakimąsis į uolą  visa vidine jūros jėga.


Nes tai, kas suartina, kas sujungia, kas riša yra tas Gordijo mazgas, kurio du žmonės niekad išpainioti nenorės, nes patys, savo laisva valia jį surišo. Kitiems kažkodėl tai kliudo. Kol Gordijo mazgas pavirsta vientisa sija, sujungianti žmonių likimus.

Gerbiama Salomėja Nėris rašė: “…iš pasakų tikėjome daug ką, šiandien gyvenime tai jaučiam… “

Ir tai  tiek mažai apie tai, ką norėčiau išreikšti žodžiais, bet kartu tai apima viską.

su ramybe,

mielieji

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (2) : "nagrinėjant rugsėjo daugiskaitą"

1 | Toma

2010-09-08 ● 22:31

Agne, pasakiška!!! :)) Taip mielai parašei, kad neturiu žodžių… Laaaaaabai laaabai patiko!!! :))

2 | Ramas

2010-10-07 ● 02:27

Grazu, net jei ir ne cia buciau rades, visvien manyciau kad tai tu..

Rašyti komentarą